Šių metų vasarį Vyriausybė paskelbė valstybės lygio ekstremalią situaciją visoje šalyje dėl naujojo koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės. Paskutinį kartą tokio lygio ekstremali padėtis Lietuvoje buvo prieš beveik 30 metų – 1991 m., kai tauta gynė valstybę nuo sovietinės karinės agresijos. Pasak Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Klinikinės psichologijos katedros profesorės Danutės Gailienės, tuo metu žmonės nežinojo, kaip pakryps gyvenimas, ko laukti ateityje, su kokiais iššūkiais teks dorotis. Tvyrojo daug nerimo, labiausiai pažeidžiamiems žmonėms pablogėjo psichikos sveikata.
„Bet taip pat tai buvo laikas, kėlęs daug vilties, pažadinęs nepaprastai daug žmonių solidarumo ir kūrybingumo. Tie, kuriems teko tai išgyventi, dažnai tvirtina, kad tokio vieningumo ir pakilumo daugiau niekad gyvenime nebepatyrė“, – priduria traumų psichologijos ekspertė.
Krizė – dvilypis iššūkis
Anot psichologės, krizė pažadina dvilypes galias: ir tai, kas žmoguje, visuomenėje geriausia, ir tai, kas blogiausia. Ir kūrybiškumą, solidarumą, ir agresiją, desperaciją.
„Nors dažnai girdime, kad krizė yra lūžio momentas ir jos baigtis gali būti arba žlugimas, arba augimas, realybėje abu šie aspektai būna sudėtingai susipynę. Dr. Vaiva Klimaitė savo klinikinės psichologijos srities disertacijoje analizavo sunkų sielvartą išgyvenusių žmonių patirtis. Vienas iš jos kalbintų žmonių labai įspūdingai apibūdino, kad po to sunkaus savo gyvenimo periodo jis tapo „liūdnesnis, bet išmintingesnis“, – pasakoja prof. D. Gailienė.
Prasiplečia normalumo ribos
Aišku, kad tokių sudėtingų ir ekstremalių situacijų metu žmonės patiria didelių, netipinių iššūkių, su kuriais anksčiau nebuvo susidūrę.
„Įprastame gyvenime dažniausiai susirūpiname, kai patiriame per daug nerimo ar prislėgtų nuotaikų, o dabar patirti sunkius išgyvenimus yra normalu. Nes situacija nėra normali. Streso reakcijos – tai normalios reakcijos į nenormalią situaciją“, – teigia mokslininkė.
Ji pabrėžia, kad visiškai normalu, jei tokiais momentais būna neramu, liūdna, baugina nežinia, nusvyra rankos. Tai visai nerodo nei silpnumo, nei nevertingumo. Nebūtina visada stengtis tučtuojau nuo to pabėgti, karštligiškai siekti išsiblaškyti arba – priešingai – grimzti į desperaciją. „Labai sveika kartais sau pripažinti, kaip jaučiamės iš tikrųjų, kas mums iš tikrųjų svarbu, ir leisti sau pabūti silpniems, neskubėti savęs „ginti“ pliaukšint botagu.“
Anot prof. D. Gailienės, krizė pažadina dvilypes galias: ir tai, kas žmoguje, visuomenėje geriausia, ir tai, kas blogiausia
Lyg maratono bėgimas
„Tai yra ne sprintas, tai – maratonas“, – taip viename iš naujausių savo dokumentų Pasaulio sveikatos organizacija įvertina dabartinę su COVID-19 susijusią situaciją. Tai reiškia, kad susidorojimas su naujo koronaviruso plitimu ir jo padariniais bus netrumpas procesas, kuriame teks pereiti ir išgyventi įvairius etapus.
„Neapibrėžtų situacijų pradžioje gana greitai pavyksta mobilizuotis, įvertinti naujos situacijos iššūkius ir pradėti veikti pakitusiomis sąlygomis. Tikriausiai didesni iššūkiai lauks vėliau, kai šokas ir tam tikras susikaupimas praeis, kai bus justi ilgalaikiai krizės padariniai. Bet per tą laiką tiems iššūkiams galima ir pasiruošti“, – tvirtina klinikinė psichologė. Tik priduria, kad tam reikia visuomenės ir valstybės institucijų solidarumo, sutarimo, kaip veikti, tuomet daugelį gresiančių padarinių galima būtų amortizuoti.
Planuoti tik po dieną į priekį
Kaip aiškina mokslininkė, visiškai natūralu, kad neturime patikrintų taisyklių, kaip elgtis ekstremalių situacijų metu, nes ši krizė, susijusi su koronavirusu, yra gana unikali. Tokios globalios patirties žmonija nėra turėjusi. Todėl tenka kūrybiškai veikti naujoje situacijoje ir šiek tiek orientuotis į tas nuostatas, kurias žinome iš kitų sunkaus streso situacijų.
„Dabartinės krizės situacijoje yra labai daug neaiškumų – nežinome nei kaip ji klostysis, nei kiek ji truks, nei kaip kiekvieną iš mūsų paveiks. Todėl mėginant realistiškai tai įsivaizduoti gali kilti labai daug nerimo ir katastrofinių nuotaikų. Psichologijoje nerimas apibūdinamas kaip laukiamos grėsmės nuojauta, kelianti įtampą, nemalonius somatinius pojūčius“, – dabartinę situaciją vertina profesorė.
Traumų psichologiją tyrinėjanti mokslininkė sako, kad šiuo metu gali tekti griežtai save disciplinuoti, susiaurinant laiko perspektyvą ir stengiantis kuo daugiau rūpintis tuo, kas yra dabar, kas yra realu, kas vyksta šiandien, ką turėsime atlikti rytoj. Be to, reikia stengtis patiems riboti nerimą keliančios informacijos kiekį ir sekti žinias minimaliai, tik tiek, kiek būtina.
Gerų patarimų ir darbų nauda
Psichologė pataria „išgramdyti“ savo turimus resursų aruodus ir prisiminti viską, kas mums paprastai padėdavo ištverti sunkiose situacijose: kokie nusistatymai, kokie žmonės, kokia veikla, kokios mūsų pačių stiprybės ir asmeniški būdai? O gal galima išmokti ir naujų?
Mokslininkė ragina domėtis visais gerais patarimais, kaip ištverti krizę, kaip įveikti sunkumus, kaip saugoti save ir kitus.
„Dabar gerų patarimų skaitome ir girdime labai daug. Dauguma iš jų yra protingi ir naudingi. Svarbu, kad patarimai, kurių klausome, būtų kompetentingi. Todėl reikia pasidomėti, ar duodantys patarimus tikrai yra atitinkamų sričių specialistai“, – pabrėžia prof. D. Gailienė.
Padėdami kitiems, įsitraukdami į savanorystės iniciatyvas, paramos akcijas ir patys pasijuntame geriau. Be to, tada suvokiame, kad mūsų veikla yra prasminga. O jausti prasmę yra vienas svarbiausių žmogaus poreikių.
